„Didysis penktadienis suformuoja krikščionio egzistencijos dvasinę architektūrą. O Septyni paskutiniai žodžiai apibrėžia Didžiojo penktadienio tikrovę“ – knygoje „Mirtis penktadienio popietę“ rašo Richard John Neuhaus, kviesdamas permąstyti kiekvieną šių žodžių. Tęsiame autoriaus meditacijas.
Kai vakare einu miegoti, paskutinis mano veiksmas prieš miegą yra šis: aš persižegnoju kryžiumi, kuriuo buvau pakrikštytas, ir ištariu: In manus tuas commendo spiritum meum, „Į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.
In manus tuas – ši malda yra kalbama vienu balsu su ant kryžiaus kabančiu Jėzumi. Tai yra pati intensyviausia apraiška to, kas vadinama „Kristaus sekimu“.
Apaštalų darbuose šv. Steponas, diakonas ir pirmasis kankinys, ištikimai liudijo jame gyvenančią viltį. „Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: ‘Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!’ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: ‘Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!’ Ir, tai ištaręs, užmigo. Saulius pritarė Stepono nužudymui“ (Apd 7, 59 – 8, 1).
Tuo metu Saulius, kuris greitai neįtikėtinu būdu taps apaštalu Pauliumi, pradėjo suvokti, ką reiškia turėti viltį nematant vilties. Steponas visiškai patiki save Jėzui, kuris ant kryžiaus lygiai taip pat patikėjo save Tėvui.
Dabar mokiniai suprato, ką Jėzus norėjo pasakyti, kai aiškino: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30). Tarp Tėvo ir Sūnaus egzistuoja vienybė abipusiame savęs atsižadėjime, kuris yra meilė. Savo gyvenime mes turime laimės galbūt kartą kitą patirti atšvaitą tos betarpiškos meilės, kuri Naujajame Testamente įvardijama graikišku žodžiu agape – grynos meilės, neatskiestos asmeniniais interesais ar atstūmimo baime. Tik atšvaitą, kuris bemat vėl išblėsta. Tačiau jo pakanka, kad mumyse gimtų troškimas šią palaimą patirti ir vėl.
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Į savo Tėvo rankas Jėzus atidavė misiją, kuri, regis, pasibaigė nevilties ir mirties chaosu. Jo pasirinktieji asmenys, kaip mums teigiama, išdavė Jį ir pabėgo. Jį apsupo priešai, besityčiojantys iš Jo pralaimėjimo. Vienas iš vagių su apgailestavimu kreipiasi į Jį, ir Jėzus sako: „Taip, ateik drauge su manimi pas Tėvą. Nepaisant visko, aš tikiu, kad einu pas Tėvą. Eik drauge su manimi.“ Tai yra tikėjimo išpažinimas.
Galbūt yra ginčytinas teiginys, kad Jėzus būtent tikėjo? Tikėjimas, kad ir kaip buvę, yra malonė, kurios reikia mums, eiliniams žmonėms. Jėzus, kuris yra įsikūnijęs Dievas, žino viską; Jis žino, kuo viskas pasibaigs.
Didžiojo penktadienio liturgija eina į pabaigą. Baigiamoji malda pakeičia įprastinį palaiminimą:
Tenužengia, Viešpatie,
tavo gausi palaima ant šių žmonių,
kurie paminėjo tavo Sūnaus mirtį,
tikėdami jo ir savo prisikėlimu.
Suteik jiems atleidimą ir paguodą,
sustiprink jų tikėjimą ir amžinojo išganymo viltį.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Bendruomenė atsako „amen“. Bažnyčioje dabar tamsu. Altorius kuklus ir be papuošimų. Kai kurie keliasi ir tyliai išeina iš bažnyčios. Kiti lieka klūpoti, žvelgdami į tamsą.
Laukia Didysis šeštadienis, pati tyliausia metų diena. Šventosios Kalėdų nakties, kai gimė Dievas, tyla buvo sutrikdyta kūdikio verksmo, jį guodžiančios motinos žodžių ir dangaus kareivijos giedojimo. O Didysis šeštadienis yra tobulos tylos garsas. Vakarykštės patyčios, gerojo vagies prašymas, apleistumo šauksmas – visa tai dabar jau praeitis. Nudžiūvo Marijos ašaros, visa kūrinija nuščiuvusi laukia, kas bus toliau.
O dabar, jei laikysimės visiškos tylos, joje išgirsime Velykų giesmę, kuri visuomet tvyrojo šios dienos tyloje. Sėdėdami ant ilgo amžinojo sielvarto paženklinto raudotojų suolelio, mes pakeliame savo galvas, nusišluostome ašaras ir pasikeičiame žvilgsniais, kuriuose galima įžvelgti klausimą: „Argi tai gali būti?“ Tačiau būtent taip turėjo būti ir taip yra. O felix culpa!
